(Ne)Tradicinė kinų medicina

Gabijos Vitkevičiūtės straipsnis

Pas daktarą Kinijoje

Kai ateini pas tradicinės kinų ligoninės daktarus, jie visi šypsosi ir bemaž tyli. Tada, nesvarbu pas kokios ligos specialistą bebūtumei susiruošęs, bet kuris iš jų – nuo ginekologo iki nervų ligų – nieko neklausdamas paima tavo ranką ir visi kaip vienas uždeda savo tris pirštus ant pulso. Vyrų paprašo kairio riešo, moterų – dešinio. Tada kelioms minutėms pamiršta viską pasaulyje, užsidaro savyje ir nieko aplinkui nemato, negirdi. Tradicinės kinų medicinos daktaras klauso paciento. Ne širdies, ne žarnyno, ne venų, ne. Klauso jūsų gyvenimo.
Nukėlęs tuos tris savo pirštus kinas gydytojas atsikvėps ir iškvėps jums visas jūsų bėdas. Kaip koks burtininkas. Tik skirtumas bus tas, kad diagnozę įvardys tiksliai ir preciziškai, o ne apibendrintai ir aplinkui. Ir pasakys ne apie ligas, o apie jus – kaip gyvenate, kuo mintate, kiek ilsitės ir kokio tipo “In” ar “Jan” žmogus esate.
Štai apypilnei poniai iš Vakarų po šitų trijų minučių 40 metų praktiką turintis daktaras Yang’as išpyškino: “Aukštas kraujospūdis, kojų tinimas, diabetas ir limfmazgių problemos”. Ponia tik išplėtė akis ir negalėdama patikėti tokiu tiksliu pataikymo procentu, ištarė “taip”. Lyg būtų maža to, daktaras piktai paklausė: “Tai jeigu žinote, kad jums negalima saldumynų, tai kodėl vis tiek juos valgote?!”. Vakarietė ponia suprato, kad šitoje įstaigoje, kur taikoma 4 tūkstančių metų sveikatos ir ligų teorija ir praktika, išsisukti ar meluoti bus neįmanoma. Be žodžių jos pulsas kinų daktarams atveria visas kortas.

“Na gal ne vien pulsas”, – šypsosi daktaras Yang’as ir išduoda savo mokytojų paslaptis. “Mes iškart jus uostome, stebime odos struktūrą, žiūrime į akis. Pavyzdžiui, jūsų žvilgsnis gali būti skaidrus, drumzlinas, raudonas, blyškus ar žiežirbuojantis. O tai – puikiausias sufleris tradicinės kinų medicinos specialistams. Kinų medicina remiasi keturiais diagnostikos punktais: apžiūrėjimas, klausymas, lietimas ir pasitikrinamieji klausimai pacientui. Žinoma, vien iš žmogaus pulso mes iš karto galime nustatyti net 28 ligų simptomus”.
Ir jokių rentgenų, jokių pilvo maigymų, jokių šlapimo ar kraujo tyrimų. Nieko. Kad būtų labiau informuoti, šios ligoninės daktarai dar palankstys jums galvas ir labai norės, kad pakaušiu beveik pasiektumėte pečius (tada jau būsite prie sveikesnių), paprašys iškišti liežuvį ir reto kurio ne rytiečio jis bus ne baltas, pasiguldę krumpliais perbrauks stuburą ir tikrai nebent jogo ar vaiko šis bus ne toks, kad daktarė pati vos nenualptų . Ir kai jau po viso to kinė gydytoja manęs paklausė “Tai kiek gi jums metų?”, supratau, kad ji jau norėtų mane išleisti į pensiją. Arba, kad turėsiu pradėti gyventi pagal metų laikus (salotas ir vaisius valgyti tik tada, kai jų gali nusiskinti ore, o ne nusiderėti turgelyje), organus ir racioną dėlioti ne pagal baltymus ar angliavandenius, o pagal penkis “medžio- ugnies – vandens – žemės – metalo” elementus, suvokti ir pildyti save pagal “in” ir “jan” harmoniją ir gal kada nors pabandyti pajusti visišką žmogaus darną ne su eismo kamščiais ir stebuklingu technikos tobulėjimu, o su gamta.
“Pažiūrėkite TV žinias, o jose – pasaulio lyderius”, – pralinksmėja daktaras Yang’as. “Tie jūsų keturiasdešimtmečiai europiečiai ir amerikiečiai atrodo kaip nutukėliai, kažkokie sulinkę senukai. O štai mūsiškiai Kinijos vadai – tegu ir atšventę 60 metų, linksmi, guvūs, blizgančiais plaukais, švariom odom ir tiesiom laikysenom! Štai ir atsakymas, kuri medicina geresnė.”
Geltonojo imperatoriaus laikų knyga “Vidaus organų klasika” laikoma pirmuoju Kinijos medicinos veikalu. Ji datuojama kelis šimtus metų prieš Kristų ir manoma, kad tai – teorinis kinų medicinos fundamentas. Visos tradicinės kinų medicinos pagrindas – tai žmogaus harmonija su gamta, jo pusiausvyra tarp “in” ir “jan”. Sutrikus šioms svarstyklėms, žmogų puola ligos. Kad jas išgydytų, vėl reikia atstatyti energetinę, o ne fizinę svarstyklių lygybę.

Kaip ir kuo gydys

Kinai tiki, kad kaip upės drėkina dirbamąsias žemes, taip tekanti energija aprūpina žmogaus kūną, vingiuodama žmogaus gyvybingumo ir kraujo kanalais. Jei kuri nors arterija ar vena užsikemša, nei gyvybinė energija, nei kraujas lengvai pulsuoti negali. Tai jau liga. Ir gydymas čia paprasčiausias – tik atgaivinti ir stimuliuoti jūsų turimą energiją. Nieko dirbtinai, nieko per daug ir nieko papildomai. Svarbiausia kinui daktarui, ko jūsų kūne ir gyvenime trūksta ir kokio pertekliaus jau nebejaučiate, nes “besaikis” ir “nepakankamas” – tai du kertiniai kinų medicinos ligos nustatymo raktai.
Žolelės. Tradiciniai kinų vaistai pagaminti iš žolelių  ir kai kurių gyvūnų seilių, odos ar kraujo. Visi vaistų pavadinimai ir sudėtys – natūralios augmenijos pagrindu. Kai kurie jų remiasi net legendomis ir minčių magija. Tačiau visų vienas bendras vardiklis – šitie vaistai neturi jokio šalutinio poveikio. Jei jus kamuoja stresai, turėtumėte reguliariai pagerti sausmedžio žiedų arbatos, jei pavargsta akys prie televizorių ar kompiuterių, plikykitės chrizantemų žiedų (ši arbata tinka net vaikams, ji be kofeino), o jei norite odos kaip aksomo – čia tiks rožių žiedlapiai.
Žolelės ir augalai dar skirstomi į vyriškus (pagal inkstų veiklą nustatoma (im)potencija, nugaros skausmai, kosuliai) ir moteriškus (pagal kraujo cirkuliavimą – menstruacijų sutrikimai, vidurių ligos ar galvos skausmai). Vyrams gali būti pasiūlytas elnio ragų užpilas, o moterims išrašytas skorpiono ar šimtakojo seilių koncentratas.
Pati brangiausia ir, manoma, efektyviausia žolė – šafranas. O “šimto žolelių karaliumi” tituluojamas ženšenis, kuris laikomas geriausiu toniku nuo seniausių laikų. Ženšenis auga ypač lėtai, jo šakniai susiformuoti reikia ilgų dešimtmečių, kartais net šimto metų. Senovės Kinijos medicinos knygose rašoma: “Ženšenis efektyviausiai veikia širdį, stabilizuoja nervų sistemą ir mintis, saugo nuo šoko, didina protines galias ir ilgina gyvenimo trukmę”. Bet kokiu atveju, ženšenis suteikia gyvybingumo ir jei nepadaro seno jaunu, tai tikrai puikiai tonizuoja ir suteikia gūsius energijos.
Akupunktūra. Mažos ir plonos adatėlės bedamos į odą ten, kur tam tikruose taškuose slypi liga. Taip stimuliuojami nerviniai impulsai. Kinai teigia, kad akupunktūra visagalė ten, kur Vakarų medikai jau tik skėsčioja rankomis. Kinijos ligoninės palatose gausu lovų ir jose valandai ant nugaros ar pilvo prigulusių moterų ir vyrų. Jei ji eir nesigydo ligų, tai stengiasi jų išvengti. Tradicinė kinų medicina rūpinasi ir ligos prevencija, ir jos šalinimu.
Taurės. Kartu su akupunktūra kinų medicinoje labai plačiai taikoma ir taurių terapija. Seni žmonės teigia, kad taures anksčiau jie statydavosi kiekvieną dieną ir stebisi, kaip be to galima išsiversti šiais laikais. Nuo seniausių laikų taurės buvo daromos iš bambuko, keramikos ar stiklo ir jomis sėkmingai buvo gydomos opos, reumatai, somatinės įtampos, galvos skausmai ir svaiguliai,  peršalimai.
Masažas. Kinijoje masažuoja ir masažuojasi visi: vyrai po darbų atsipalaiduoja po galvos masažo, verslininkai mielai susitinka pokalbiui, kol jų kojų taškus išspaudo profesionalai kas antrame name kas antroje Pekino gatvėje. Moterys nelaiko savęs moterimi, jei bent kartą per savaitę neatsigula poros valandų veido taškų masažui ir raukšlių mažinimui, o ligoniai traukia pas daktarus jau jiems vieniems pritaikyto masažo su kūno glostymu ar jėgos panaudojimu. Nuostabą kelią kinai, kurie tiesiog gatvėse kilnoja kojas, už nugaros kryžiuoja rankas ar mojuoja jomis į visas puses, tiesiog eidami per perėją. Jie mankštinasi be abonementų ir sporto salių. Jie žino pratimus, kurie kūną vėsina ar šildo, ramina ar suteikia jėgų. Fiziniai pratimai – dar viena šios medicinos vaistų lentynėlė.
Mityba. Čia pirmiausiai kinai kalba ne apie produktus ir maisto suderinamumą, o apie … metų laikus. Keturi sezonai tradicinėje kinų medicinoje lemia žmogaus santykį su gamta ir su savimi: pavasaris – šiluma, vasara – karštis, ruduo – drėgmė ir žiema – šaltis. Tokiu būdu šilti, karšti, vėsūs, drungni ar šalti yra maisto produktai ir net fiziniai pratimai. Vadinasi, jei žiemą džiaugiamės valgantys nemažai “vėsiųjų” vaisių ar salotų, tai tik… kenkiame patys sau. Šaltis medžiagų apykaitą lėtina, o karštuoju periodu ji vyksta greičiau. Todėl reikia labai pagalvoti, ar žiemą džiaugtis natūraliomis apelsinų sultimis ir paskui stebėtis, kodėl po tiek vitamino c staiga ėmiau ir peršalau.
Mityba pagal kinų mediciną – ta, kuria gyveno mūsų proseneliai, kai dar nebuvo išrasti šaldytuvai ar mikrobangų krosnelės. Kitaip tariant, turbūt reta močiutė ir Lietuvos kaime per pusnis lapnoja pirkti mandarinų ar vynuogių – tokiu metu ji ramiai  kramsnoja susidžiovintus obuolius ir slyvas. Kinų medicina tuo dar įrodo ir tai, kad sveikas žmogus nesivaiko užjūrio dietų ar patarimų: jis gyvena pagal savo klimato zonos ir nebūtinai tropikų gamtos pasiūlytas gėrybes. “Kiekvienam kraštui – atskiras gydymas” – rašoma kinų medicinos literatūroje.
Atsižvelgiant į metų laikus, namuose galima naudoti ir eterinius aliejus. Kinės žino, kad žiemos laikotarpiu moterims ypač gerai tinka rožių kvapas, lavanda padės atsikratyti įtampos ir puoselės odą, sandalas – ne tik suteiks fizinę ir dvasinę ramybę, bet ir išguis bronchitą ir kvėpavimo sutrikimus, jazminas nuplaus nuovargį ir suteiks pasitikėjimo savimi, alyvmedžių aliejus gerina virškinimą ir kraujo apytaką, o arbatmedžiai – išgrynins orą ir išnaikins bakterijas.
Ir vėlgi – net šias maloniąsias procedūras, atsižvelgiant į jų savybes, reikėtų daryti ne bet kada. Kinų medicinoje dar svarbios diena ir naktis. “Energija “či” kūne aktyviausiai juda dienos metu. Ji cirkuliuoja aukštyn – žemyn, pasiekia kulminaciją vidurdienį ir nyksta, mažėja į vakarą. Todėl bet kurio paciento būklė visada bus geriausia 12 val. dienos ir, aišku, ji blogės sutemus, net per visą naktį”, – teigiama senosiose kiniškose knygose. Todėl nieko nuostabaus, kai po penktadienio vakaro ar vakarėlio, cigarečių ir alkoholio, tokių dirbtinų tonikų kaip kavos ar arbatų visos darbo savaitės metu ir po sekmadienio dar nėra jėgų. Kinas daktaras Yang’as čia negailestingas: “Mes, kinai, gyvename nors ir iki šimto metų, o jūs, vargšai vakariečiai, laikote mus atsilikusia tauta”.
Kas atvyks į Kiniją, tam šiukštu bent kelis ankstyvus rytus nenueiti į bet kurį miesto parką. Čia būriais susirinkęs Kinijos “senimas” tylomis ir susikaupę daro “taiči” mankštą, kažkada buvusios jaunos moteriškės it paauglės stryksi per šokdynę, trečios atitirbtais judesiais sinchroniškai šoka aerobiką, ketvirti žiemą ar vasarą nuo šešių ryto kasdien mušinėja badmintoną, o vienišiai laksto krosus ir tuo pat metu masažuojasi galvas, antakius, trečiąsias akis. Kiekvieno jų atsineštame termose – skirtingų spalvų arbatos. Nieko masiško, nieko madingo, nieko išreklamuoto. Tik tas klausymas savęs, savo kūno ir savo gilių tradicijų.
Poilsis. Kinai nelinkę skubėti. Jie šventai tiki, kad viskam yra savas laikas ir jei turi būti tam tikroje vietoje tam tikru metu, tai ir būsi. Jei ne – tai ne tavo. Todėl tradicinės kinų medicinos daktarai daug dėmesio kreipia poilsiui. Pavyzdžiui, bet kuriame prekybos centre galima įsigyti kokių dvidešimties rūšių pagalvių – nuo šilkinių, kimštų jazminais iki tikrų medicininių.
Pastarosios gaminamas specialiai pagal daktaro receptą ir kemšamos tomis žolėmis ar gyvūnų plaukais, nuo kurios ligos jus gydo: grikių ar šilkaverpių vikšrų pagalvė visada vėsins, žirnių – padės nuo saulės smūgio ir galvos svaigulių, o jei nesveikuoja akys, tai kinai nakčiai galvą deda ant pagalvės, kimštos chrizantemomis, žirniais, grikiais, šilkmedžio lapų ir kasijos sėklomis. Teigiama, kad atsigulus ant tokio specialaus “vaisto”, žmogaus liežuvis, nosis, oda ir akupunktūrai jautrūs taškai yra tonizuojami ir liga arba praeina, arba išvis neateina.

O koks, galų gale, skirtumas?

Kaip tik šiuo metu Kinija padavė aplikacijas UNESCO išsaugoti Tradicinę kinų mediciną kaip kultūrinį paveldą. TKM nurodo esanti panaši į bet kurią kitą mediciną, kuri remiasi teorija, praktika ir realiais resursais iš etninių Kinijos grupių. Pasak kinų mokslininkų, – tai neįkainojama vertybė, su sava sistema, išbaigta, dokumentuota ir plačiai paplitusi.
Kinai taip drąsiai tiki savo medicinos galia, kad, remdamiesi paskutinių metų tyrimais (ištyrę daugiau kaip 1000 žolelių), teigia jau sumažinę SARS’o buvusio protrūkio mirčių skaičių. Maža to, jie jau randa specifinius natūralių augalų derinius AIDS ir vėžio gydymui. Tegu ir ne išgydymui, bet džiaugsmingam skausmų sumažinimui ir gyvenimo pratęsimui – tikrai.
Ir norint gyventi “ilgai ir laimingai” galima perskaityti tonas tradicinės kinų medicinos knygų, susipažinti su tūkstančiais tą išmančių daktarų ar sužinoti ryšius “tarp ausies spenelio ir vidurių užkietėjimo”, “tarp či tekėjimo ir seksualinių pajėgumų”, “tarp kojos Taiyang meridiano ir šlapimo pūslės”. Bet viskas dar sykį baigiasi tuo, ką jau tūkstantį kartų sau žadėjome. Kiniškos medicinos talmudai paskutiniuose puslapiuose mini tą patį: “Stenkitės būti kuo geresni savo aplinkai, kiek išmanydami mylėkite savo žmones, venkite pykčio ir neigiamų emocijų ir kiek tik galėdami, kurkite gėrį aplink save. Ne kūno, o pirmiausiai jūsų minčių sveikata – tai viso jūsų kūno ir prasmingo gyvenimo ilgaamžiškumas”.
Ir dėl šitos pabaigos turėjau laužyta kalba klausinėti kinų daktarus, perskaityti kokius tris milijonus žodžių apie jų mediciną, kraipyti galvą, stebint ugnies pritvinkusias taures ar, neduok Dieve, nepasimesti tarp žolių ir hieroglifais užrašytų jų pavadinimų?! Tai koks, galų gale, skirtumas – gerti liepžiedžius ar šilkverpių vikšrus, kai paskutinį kinišką sakinį tris kartus per dieną kartoja mano lietuvės močiutės mano lietuviškame kaime. Ir sveikata, dar kartą pasirodo, ne daktarų, o mūsų smegenų reikalas. Net jeigu jas prižiūri ir šimtamečiai Kinijos daktarai.